Elgesio dizainas

Gražina Mongirdienė

Kodėl vienos organizacijos veikia itin sėkmingai, o kitos, nors ir turėdamos ne blogesnį, o kartais ir labiau kvalifikuotą personalą, tampa autsaiderėmis arba visai pasitraukia iš rinkos? Daug lemia vadovo požiūris į darbuotojus.

Tą patį galima pasakyti ir apie visuomeninių organizacijų veiklą, ir net santykius šeimoje. Vieniems, atrodo, kilusios problemos išsisprendžia savaime, o kiti neranda būdų, kaip susidoroti su jomis. Vyraujanti organizacijos kultūra, t. y. kokiomis vertybėmis ir įsitikinimais vadovaujasi darbuotojai, yra pamatai, ant kurių statomas organizacijos sėkmės pastatas. Kokias strategijas – manipuliacines ar vertybines – taiko patys darbuotojai savo veikloje?

Nelinkę atjausti

Iš visų kitų lyderiams reikalingų savybių galima išskirti dvi: gailestingumą ir užuojautą. Tai, ko gero, mažiausiai būdingos savybės Lietuvos įmonių visų grandžių vadovams. Tai pastebi ir žmonės, kuriems teko padirbėti užsienyje. Taigi daugelis žmonių bėga iš šalies ar išeina į kitas įmones, palikdami ne pačią įmonę, o tiesioginį vadovą.

Mūsų vadovai nelinkę pateisinti kitų, nes, matyt, istorinis ir kultūrinis palikimas paliko savo pasekmes: nuteisti kitus, darant išankstines prielaidas ir kartais net neišklausius.

Darbuotojų dažnai girdimi žodžiai: „Per daug jaudinatės, užuot ėmęsi darbo“ – suprask, nesikiškite ne į savo reikalus. Arba į darbuotojo pastabą dėl per didelio darbo krūvio nuskamba atsakymas: „Džiaukitės, kad išvis turite darbą, mano kompiuteris pilnas CV.“ Dažnai norint pasitarti tenka išgirsti: „Pats kaltas.“ Taigi jei tikimasi užuojautos, sulaukiama kaltinimų, kad kažkuo darbuotojas prasižengė: gal per vėlai paprašė savo tiesioginio vadovo pagalbos, o gal per daug parodė iniciatyvos.

„Tik nesijauskite auka“, – viena iš vadovų mėgstamų pastabų. Įprasta manyti, kad žmonės elgiasi kaip aukos, kai nebesugeba padėti sau ir kaltina kitus dėl savo problemų. Jei vadovo įsitikinimai būtent tokie, gailesčio ir pagalbos nesulaukiama.

Spręskite problemas

Tačiau dažnai vadovai nepagalvoja, kad žmonės į juosi kreipiasi norėdami tik pakalbėti ir žinoti, jog visada gali gauti bent moralinės paramos. Tai gera proga vadovams įkvėpti, nuraminti ir paskatinti darbuotojus. Kuo aukštesnio lygio vadovas, tuo galimybė padaryti teigiamą įtaką darbuotojams yra didesnė. Užuojauta – tai nuostata pagelbėti. Iškilusias problemas reikia spręsti iš karto. Niekas taip greit nesunaikina darbuotojų moralės ir pasitikėjimo, kaip nesprendžiamos problemos. Asmeninės rietenos, veiklos klausimai, nesutarimai tarp departamentų – visa tai neigiamai veikia darbuotojų motyvaciją ir entuziazmą. Tai labai blaško dėmesį, nes mažos problemos niekada neišnyks, o tik didės. Į jas reikia gilintis, nes kitaip jos pūliuos ir peraugs į dar didesnes. Darbuotojai praranda pagarbą vadovams, o vėliau ir palieka įmonę. Todėl verta mokytis iš savo patirties ir nepamiršti, kad užuojauta rodo ne vadovo silpnumą, o priešingai. Išklausantis ir į problemas įsigilinantis vadovas užsitarnauja kur kas didesnės darbuotojų pagarbos nei jų negirdintis ir ignoruojantis.

Kiekvienas, kuri sutinki, kovoja savo kovą, apie kurią tu net nenutuoki. Būk malonus.Visada.